išsviesti

1 išsvíesti tr., išsviẽsti, išsviẽdžia, ìšsviedė 1. atsivėdėjus, smarkiai išmesti aukštyn, į viršų: Aš už tave aukščiau akmenį išsvíedu Vkš. Atejo biesukas ir išsviedė buožę į aukštį, kad menkai matyties buvo TDrVII106(Krg). | [Viršaitis] taip staigu kniužterėjo, jog taurę par save išsviedė į užpakalį S.Dauk. ║ refl. Pkl palenktyniauti sviedžiant: Tėvai tą velniuką dideliai barė ir liepė eiti su tuo žmogu išsisviesti: kas toliau nusvies, tam paliks piningai LTR(ž.). 2. BzF180, NdŽ, Vgr, Tvr, Str išmesti lauk: Vežimas pasviro, ir išsvíedė mane DŽ¹. Išsvíedau tą šlepingį (valties gramzdę), ta kiaurai į kopą laivas atsirėmė Plng. Busilas prieš blogus metus kiaušinį iš lizdo išsvíedžia Dsn. An žiemos [bitės] traną išsviẽs Nmč. Išsvíedė ragana bernioką pro langą, padėjo katiniuką (ps.) Grv. Vienan daikte kasė duobę ir ìšsviedė galvą (kaukolę) an kapinių Grv. 3. neišlaikyti, leisti iškristi: Iš rankų išsviedė Grv. 4. Pst nenaudojamą, nereikalingą išmesti: Išsviẽs ar ką [likusį maistą] – peni kiaules Klt. Atavežiau čia tokias šakneles, neišsvieskit Ob. ^ Iš giesmės žodžio neišsvíesi Ad. | refl.: Širdis medžio išsisvíedžia (netinka balanoms skelti) Dglš. 5. priversti išeiti, išvaryti: Buvo iš dangaus išsvíestas [velnias] Grv. Až ausių zara iš pirkios i močią išsviẽs kai bobą Klt. | Ėmė grašius, nuvežė Kaunan ir išsvíedė (išlaipino) Lz. | prk.: Pikti žodžiai muni kaip svieste išsvíedė pro duris Vkš. ^ Dievas totą (tėvą) iš dangaus išsvíedęs (netikėtai grįžo po karo) Ad. 6. Str atleisti, pašalinti iš užimamos vietos: Ėmė rėkt ponas: – Išsvíesiu aš tave iš darbo! Lz. Išsvíedė iš vieno darbo i iš kito Klt. Išsvíedė jį iš mokytojystės Dglš. 7. iškasti: Sklepą par tris dienas išsvíedžiau Str. 8. kuo sviedžiant pamušti: Kap leido akmeniu, tai ir ìšsviedė koją Arm. \ sviesti; antsviesti; apsviesti; atsviesti; įsviesti; išsviesti; nusviesti; pasviesti; persviesti; piesviesti; prasviesti; prisviesti; razsviesti; susviesti; užsviesti